Tubeless padangos – Algirdo nuomonė

Šio netipinio Špikiui straipsnio metu, Algirdas dalinasi savo patirtimi su tubeless apdangomis.

Žmonės dažnai klausia, kodėl aš, ar mūsų kelionių komanda, nenaudoja tubeless padangų ir kokia mano nuomonė apie jas. Realiai, iki praėjusių metų vasaros į šį klausimą konkretaus atsakymo neturėjau, nes niekada jų nebuvau bandęs. Vasarą, įsigijus fat bike’ą, kurio viena iš padangų buvo tubeless, patirties įgijau ir šiandien esu pasiryžęs pasidalinti savo patirtimi. Tiems, kam terūpi greitas ir paprastas atsakymas – man jos nepatinka, aš jų nenaudosiu.

Pradėkime nuo to, kad mano žinios yra labai ribotos ir iš esmės remiuosi tik šio pusmečio patirtimi, tad priimkit šį straipsnį daugiau kaip mano asmeninę nuomonę nei kaip profesionalų patarimą/rekomendaciją.

Taigi, kas tos tubeless padangos ir kuo jos „šustresnės“ už įprastines? Tubeless, kaip pats žodis ir sako – padangos be vidinės kameros. Ant tam skirto (ar tam pritaikyto) ratlankio montuojama tubeless padanga, į vidų pripilama tam tikro lipalo ir galima važiuoti be kameros. To privalumas – kažkiek mažiau svorio, ratas tampa atsparesnis pradūrimams (nes pradūrus padangą, viduje esantis lipalas, užklijuoja nedideles skylutes), dėl to galima važiuoti mažiau pripūsta padanga, taip padidinant dviračio pravažumą ir/ar padarant mynimą komfortiškesniu. Skamba puikiai?!

Gavęs fat-bike‘ą, aš irgi taip pagalvojau ir buvau pasiryžęs ir antrąjį ratą konvertuoti į tubeless‘ą. Ratlankis tam buvo pritaikytas, tad užsisakiau naują padangą, skystį, ventilį, prisižiūrėjau krūva youtube filmukų ir jaučiausi tikru ekspertu!

Gavęs visas reikiamas dalis, išsiardžiau ratą, patikrinau ratlankį, susimontavau ventilį, prisipyliau skysčio ir užsidėjau padangą. Pagrindinis iššūkis, kurį žinojau nuo pradžių buvo rato pripumpavimas. Tubeless padangos turi „užšokti“ ant ratlankio. Tam, kad tai įvyktų joms reikia staigiai paduoti didelį kiekį slėgio. Tai mažesnė problema siauroms (pvz plentinėms) padangoms, bet yra kur kas rimtesnė problema fat bike‘o 4“ pločio padangoms.

Šiam iššūkiui buvau nusipirkęs suslėgto oro talpą, kurią pripumpuoji ir tada gali staigiai visą tą orą išleisti. Prasikankinau kokią valandą vis pompuodamas tą talpą kol galiausiai supratau, kad taip nieko nebus. Pasiėmiau ratą, nuvažiavau į dviračių parduotuvę. Kadangi parduotuvės turi kompresorius, maniau, jiems bus be problemų. Vyrukai prasikankino kokį pusvalandį, deja, nepavyko ir jiems. Konstatavo, jog per silpnas kompresorius. Pabandžiau kitą parduotuvę – tą pati problema. Patarė bandyti automobilių servise. Automobilių servise vyrai patraukiojo pečiais, pabandė, nesigavo ir pasiuntė mane tolyn. Grįžęs namo supratau ką ne taip darė servisas, bet ties tuo momentu buvo ant tiek nusibodęs šitas reikalas, kad tenorėjau susimontuoti atgal kamerą ir važiuoti pasivažinėti dviračiu… Numojęs ranka, tą ir padariau.

Antras vinis į „tubeless karstą“ buvo šiandien, kai atėjęs į rūsį radau padangoje įlindusį didžiulį spyglį, kuris buvo pilnai nuleidęs priekinę (tubeless) padangą. Kadangi šią reikėjo jau keisti, buvau pasiruošęs naują. Galvojau, pasikeisiu, kai sulauksiu pirmo pradūrimo. Pasimokęs iš vasaros istorijos, net neplanavau montuoti tubeless‘o, tačiau paaiškėjo, kad ne vien užmontavimas yra problema.

Pirmiausia, teko gerą pusvalandį paplušėti, kol pavyko nulupti prie ratlankio, grynąja to žodžio prasme prilipusią padangą. Tada savo džiaugsmui pamačiau, jog tas skystis yra apsivėlęs apie visą ratlankį, tad teko šį plauti ir valyti. Senoji padanga tuo tarpu susiklijavo taip, kad jeigu ją būčiau norėjęs panaudoti iš naujo – nesu tikras, kad būtų pavykę. Taip sugaišęs gerokai virš valandos, pasikeičiau padangą.

Šioje vietoje dar turbūt reikėtų paminėti, kad padangų gyvenime esu keitęs tikrai ne vieną, tad šiaip man tai nėra naujiena ar kažkoks didelis iššūkis… Ir taipogi, viskas buvo daroma patogiomis namų sąlygomis, ne lauke. Beje, jeigu visgi skylę pasigautum mynimo metu ir reikėtų lauko sąlygomis ją susitvarkyti, nebūtų kitos išeities kaip montuotis į vidų kamerą, nes lauko sąlygomis tubeless padangų nelabai įmanoma susitvarkyti.

Reziumuojant, atsakiau į klausimą dėl tubeless padangų – jos tikrai ne man ir/ar bent jau tikrai ne fat bike‘ui. Man atrodo per mažai patikima, per daug vargo ir tiesiog per daug komplikuoja paprastą dalyką. Juo labiau nesirinkčiau tubeless padangos kelionei, kur žinai, kad artimiausias dviračių servisas gali būti kad ir už tūkstančio kilometrų…

Kaip ir minėjau tai yra tik mano nuomonė, paremta, galbūt, netipiškai prastos patirties. Žinau, kad yra daug žmonių, kurie labai sėkmingai naudoja tubeless padangas ir yra jomis labai patenkinti.

Apie tai kas buvo ir kas dar bus

2019-iems metams skaičiuojant paskutines valandas, norėjau šiek tiek „pakeliauti“ per prabėgusius metus ir pasidalinti mintimis apie tai kas buvo ir apie tai, kas dar bus.

Metų pradžioje žadėjau, kad šiais metais Špikis darys pertrauką su dviračių žygiais ir dokumentiniais filmais. Kaip žadėjau taip ir tęsėjau. Na, beveik… Buvo keista, bėgant mėnesiams, nejusti artėjančio nuotykio, neskaičiuoti likusių savaičių, nedėlioti maršruto, neieškoti informacijos ar kelias pravažiuojamas dviračiu, ar juo reikės stumtis. Tai buvo taip keista, kad net neištvėręs to keisto jausmo, paėmiau ir susiplanavau kelionę po Lofotenų salyną Norvegijoje.

Tai buvo visai kas kita, nei įprastinis keliavimas komandoje. Vėl išbandžiau keliavimą vienam, šį kartą jis daug labiau patiko nei 2017-ais metais Estijoje, kas, turbūt, tik dar labiau suvėlė mintis dėl ateities planų.

Taip pat negalėjau išsėdėti ramiai be filmavimo. Niekam labai nesiskelbęs, metų pradžioje pasižadėjau pabandyti „pastatyti  ant kojų“ Špikio YouTube kanalą. Pirmas bandymas tai padaryti buvo vlogai.

Buvo keista filmuoti ne kitus, o save. Supratau, kad esu kuklus žmogus. Nepaisant to, kad čiauškėti į kamerą man visai smagu, bet tą daryti viešumoje man buvo didelis diskomfortas. Paradoksalu, kad filmuodamas video, kurį teoriškai gali pamatyti kad ir visas pasaulis, stresuoji dėl to, kad šalia tavęs stovi vienas svetimas žmogus.

Antras bandymas buvo podcast‘ai, skambiu pavadinimu „Pokalbiai prie laužo“, kur laužą atstojo židinys. Jais norėjau ne tik pritraukti įvairesnę auditoriją, bet taip pat pasimokyti „studijinio“ filmavimo, kur patirties praktiškai neturėjau. Ir boy, oh boy, kaip tai pasijuto… Su apšvietimu kariauju iki šiol, su garsu pavyko susitvarkyti tik turbūt ties kokiu penktu pokalbiu ir tai, tik tada, kai nepamiršdavau įjungti mikrofono…

Bet kuriuo atveju, nepaisant dėtų pastangų, nei vlog‘ai, nei pokalbiai nesulaukė tokių rezultatų, kokių aš tikėjausi. Gal ir nieko labai keisto. Kelionė nebuvo tokia išskirtinė, kad ja kas nors labai norėtų dalintis, o podcast‘us šiais laikais, apskritai, kuria visi kas netingi…

Baigiantis metams, ilgai svarsčiau ar tęsti juos. Galiausiai, priėjau išvados, kad kol turėsiu ką kalbinti ir kol neatsiras kitos, laiko reikalaujančios veiklos, bandysiu tęsti. Ne tik dėl peržiūrų, bet ir dėl to, kad tie pokalbiai man pačiam leido susipažinti su naujais žmonėmis, o pažįstamus, pažinti dar geriau. Apima kažkoks įdomus jausmas, kai pasineri į svetimo žmogaus gyvenimą, bandydamas surasti įdomius jo aspektus, sugalvoti, kaip užsukti klausimą, kad šis galėtų atsiskleisti žiūrovui. Kas nebūna smagu, tai kai turi 3 valandas filmuotos medžiagos ir tai turi sutraukti į 30 minučių pokalbį :D

Baigiant apie youtube‘ą, truputis skaičių: kanalas paaugo kiek daugiau nei dvigubai ir šiandien beveik pasiekė 500 prenumeratorių (tai buvo mano išsikelto tikslo minimumas). Per metus laiko, įvairius video žmonės peržiūrėjo net 46 tūkst. kartų ir tam paskyrė 2.2 tūkstančius valandų savo gyvenimo. Daugiausia žiūrintys buvo 25 – 34 metų amžiaus grupė, o 58% visų žiūrovų buvo vyrai.

Trys populiariausi video (atmetus filmų reklamas, anonsus ir pan):

Kas laukia 2020 metais

Vienas pirmų dalykų, tai sausio mėnesį laukia tradicinis, jau šeštasis Špikio kelionių vakaras. Jau turiu mintyse tris keliautojus, kurie turėtų būti labai faini ir įdomūs. Dabar tik reikės juos įtikinti, kad jie tokie yra :D

Kitas dalykas, noriu kiek sugrįžti prie Špikio dviračių žygelių. Norėčiau padaryti jų bent 3-4 per metus.

Taip pat noriu vėl iškeliauti į didžiąją metų kelionę su filmu. Viduje jau dega viena nauja idėja (ir tai nėra Kamčiatka – jos aš, jei atvirai, prisibijau…)

Taip pat, jeigu užteks finansų ir laiko, visai norėčiau padaryti dar vieną kelionę sau vienam su nauja serija vlogų. Na ir šalia pokalbių, kuriuos norėčiau tęsti ir toliau, dar yra keli nepabaigti projektėliai ir darbeliai, apie kuriuos kalbėti kol kas nenoriu, nes nežinau kiek laiko užtruks juos pabaigti :D

Tai tiek tų minčių, planų. Ačiū visiems, kurie buvote kartu šiais metais ir iki pasimatymo ateinančiais 2020!

Mintys po filmo „Dviračiais per Tadžikiją“

Filmą „Dviračiais per Tadžikiją“ jau galima įsigyti internetu: http://shop.spikis.lt/ O toliau dalinamės filmo autoriaus Algirdo nuoširdžiais pamąstymais apie filmą:

„Nepastebimai pralėkė visi filmo seansai kino teatruose. Smagu, kad šiais metais pasiryžome apkeliauti kaip įmanoma daugiau miestų ir miestelių, tad turėjome progą pabendrauti su dauguma atėjusių į premjeras. Sėdint prie kompiuterio ir leidžiant dienų dienas šlifuojant kiekvieną filmo kadrą, ne retai imi savęs klausti kam viso to reikia? Tačiau, kai ateina premjeros diena ir susitinki su žmonėmis, atėjusiais į kino teatrą, kai sėdi salėje ir girdi nuoširdų juoką ar nuostabos aiktelėjimą, pasidaro be galo gera. Tas jausmas, kad žmonės ne tik nepagailėjo kelių eurų ir savo brangaus laiko, bet jiems dar ir nuoširdžiai patinka, tai ką mato, yra be galo pakilus, malonus ir kartu labai kuklinantis…

Keisti šie praėję metai buvo. Po kelionės viduje liko kažkoks nepasiektos pilnatvės jausmas, kažkoks kartėlis. Kai grįžome iš kelionės, ilgai nesupratau kas buvo ne taip (ir turbūt dar iki šiol gerai to nesuprantu). Iš vienos pusės, kelionė buvo graži, įspūdinga, įsimintina, tarsi neturėjome ir jokių didelių ar reikšmingų konfliktų, tačiau iš kitos pusės, kažko visgi trūko.

Filmas, žiūrint į žiūrimumo statistiką, deja, irgi negaliu sakyti, jog pateisino lūkesčius… Neabejoju, kad tam buvo daug priežasčių. Manau, kad buvo galima tikrai geriau sudirbti su filmo sklaida, nepadarėme daug dalykų, kuriuos norėjome padaryti – vieniems pritrūko laiko, kitiems jėgų, tretiems – pinigų. Nenorėčiau manyti, kad filmo lankomumo stoką sukėlė prastas filmas. Nepaisant to, kad mano nuomonė šiuo klausimu yra absoliučiai subjektyvi, aš pats likau patenkintas, kad pavyko išpildyti idėją, kurios siekiau. Žinoma iki tobulumo jam toli, bet juk tobulų dalykų nebūna…

Po kelionės jaučiau viduje tūnančią apatiją dviračiams ir keliavimui jais. Tikėjausi, kad gal su laiku ji išsisklaidys, tačiau taip neįvyko. Dėl to dar prieš praėjusių metų pabaigą, priėmiau sprendimą šiais metais nebedaryti didžiosios Špikio kelionės ir naujo filmo. Nesakau, kad čia jau viskas, kad daugiau kelionių dviračiais nebebus, tačiau metų pertrauka, manau, jog bet kuriuo atveju išeis į naudą. Juolab, kad yra ir kitų užmanymų, kuriems anksčiau nelikdavo laiko ir gal dabar jo atsiras.

Bet kuriuo atveju, kad nepabaigti šio įrašo taip pesimistiškai – Kamčiatkos kelionės idėja vis dar verda viduje ir esu tikras, kad vienaip ar kitaip aš ten išsiruošiu! Na, o kol nėra kelionės į Kamčiatką, dar kartą pakviesiu įsigyti filmą apie Tadžikijos kelionę mūsų internetinėje parduotuvėje – vos 5.5 EUR, kurie Špikiui tikrai pravers gaminant filmą apie Kamčiatką :)“