Ir vėl į kelią!

Tikriausiai daugumai žmonių šis rytas buvo eilinis rytas, tačiau ne penkiems narsuoliams pasiryžusiems mėnesį laiko praleisti nepažįstamoje šalyje minant dviračius į 4km siekiančias perėjas. Būtent šiandien jų lėktuvas paliks gimtąją Lietuvos žemelę ir skraidins virš 4000km į rytus, kur prasidės ilgai lauktas ir kartu bauginantis nuotykis. Jų nuotykius galite sekti čia – http://keliones.spikis.lt/Kelione/Kirgizija_2015, o mes dalinamės pirmuoju įrašu.

Na, gera žinia ta, kad daiktus atrodo pavyko susikrauti, visa technika sutilpo ir netgi tašėse liko vietos saldainiams. :) Nežinau kodėl, bet, regis, visada taip gaunasi. Kad ir kiek laiko paskiri kelionės pasiruošimui, vis tiek paskutinė diena būna stresinė. Ne išimtis buvo ir vakar… Nuo pat ryto teko lakstyti po miestą pirmyn atgal, bandant įsigyti paskutinius reikalingus daiktus arba tvarkant paskutinės sekundės reikalus, po vieną užbraukiant darbų sąrašo įrašus. Dabar šis sąrašas sutrumpėjęs iki 4 ir pabaigus šį įrašą, liks jau tik trys :)

Taigi, laukia ilga kelionė. Daug dalykų gąsdina, bet, tikriausia, labiausia, tiek mus, tiek pasiliekančius laukti Lietuvoje – nežinomybė. Nežinom koks ten bus oras, nežinom kokie ten bus žmonės, nežinom koks bus kelias (tiksliau žinom, bet nuo to tikrai nėra lengviau :)), nežinom ar pajėgsim, ar sugebėsim ir daug kitų abejonių ir dvejonių.

Vakar sėdėjau ir galvojau – įdomus tas faktas, kad išskyrus mus penkis (na, ir kitus keliaujančius žmones), dauguma nepajus, jog šitas rytas buvo kitoks. Daugumai jis praeis kaip ir visi kiti rytai – atsikels, kažkas nuvyks į darbą, kažkas pasiliks namie, nes atostogauja, bet daugumai žmonių tai nebus kažkoks netipinis rytas. Žinau, nes pats turėjau kelis šimtus tokių rytų prieš šį. Ir tik tada, kai susiruoši kažkur keliauti ir atsiranda tas virpuliukas viduje, susimąstai, koks tas rytas būna kitoks.

Prieš šią kelionę filmavau apie kiekvieną keliautoją po tokį mini intervių, kurio paskutinis klausimas visiems buvo – ko palinkėtum savo bendrakeleiviams? Kadangi, pats to intervių neturėjau, tai noriu bent į šį klausimą atsakyti: noriu palinkėti, jog kad ir kas be nutiktų, tai būtų jūsų gyvenimo kelionė – ta kelionė, kurią jūs prisiminsit ne vienerius metus ir, kad sugrįžus ir pradėjus bendrauti su žmonėmis, pasilikusiais čia, nejučiomis, vis išsprūstų „o atsimenu, kai buvom Kirgizijoje…“. Juk mūsų prisiminimai ir yra vienintelis turtas, kurį mes iš tikrųjų turime.