Dviračiais per Gruziją

Apie kelionę

Viskas klostėsi ne taip nuo pat pradžių. Dar pavasarį buvo pradėta organizuoti kelionė į Kirgiziją. Buvo surinkta net 20 žmonių rimtai susidomėjusių kelione, padarytas bandomasis žygelis ir belikęs vienas žingsniukas – bilietų pirkimas. Deja, tam nebuvo lemta įvykti. Norintys ėmė byrėti, bilietai brangti ir laiko beveik nebeliko.

Bijodami likti iš vis be kelionės, nusprendėme staigiai viską keisti. Sutrumpinome kelionę nuo mėnesio iki 2 savaičių, pasirinkome šalį, kuri būtų priimtinesnė ir ne tokia gąsdinanti kaip Kirgizija. Taip gimė Gruzijos kelionė.

Gruziją būtų galima pavadinti Europos vartais į Aziją ir nors nuo Lietuvos ji nutolusi beveik 2,5 tūkst. kilometrų, su šia šalimi mes turime ne mažai bendro. Abejos šalys yra panašaus ploto, panašau gyventojų skaičiaus, abejos šalys patyrę Sovietų sąjungos priespaudą ir abejos šalys iš jos išsivadavo. Turbūt dėl to ir keliaujant po šią šalį pristatinėti Lietuvos nereikėjo. Dauguma mus ten žino, dauguma mus ten mėgsta ir visur nupasakotas gruziškas svetingumas lietuviams tampa dar didesnis.

Tiesa, visgi vieną skirtumą ši šalis turi. Šis skirtumas nėra toks jau mažas, tarpais siekiantis 5 kilometrų aukštį. Žinoma, kalbame apie pasakiškus Kaukazo kalnus. Apsupta iš šiaurės ir pietų šių didžiulių kalnų grandinių, Gruzija turi antrą pagal aukštį Europos viršukalnę – 5,2km aukščio Škhara viršūnė. Žinoma į tokius aukščius mes nei svajojom, nei planavom patekti…

Mūsų maršrutas

Nuo pat pradžių labiausiai mus traukė du regionai – Tušetija bei Khevsuretija. Tai šiauriniai Gruzijos regionai, abu atitrūkę nuo civilizacijos, kuriuose, regis, laikas yra sustingęs. Keliai čia tragiškos kokybės, įveikiami tik keturiais ratais varomų automobilių arba (dažniau) tiesiog arkliais. Elektros linijų čia nėra – stovi tik apleisti bokštai, menantys sovietų sąjungos laikus, kai ekonomiškumas dažnai užleisdavo vietą ideologijai. Krikščionių bažnyčias ištikimai sergi pagoniški aukurai, prie kurių (kaip ir kitų šventų vietų) iki šių dienų, pagal senasias tušetų tradicijas, moterims draudžiama artintis.

Pagal iš anksto parengtą maršrutą buvome suplanavę įveikti apie 400km per 13 dienų. Viso maršruto vinis turėjo būti dvi perėjos (viena 2,8km aukščio, kita 3,7km) ir atkarpa per Tušetiją, kur tragišką žvirkelio kelią turėjo pakeisti arklių takelis.

Deja, pilnai maršruto įveikti nepavyko. Prastai susiklosčius aplinkybėm ir vargais negalais užkovoję pirmąją, lengvesniąją, Abano perėję, nusprendėme net nebandyti įveikti antrosios, kuri pasak vietinių, net arkliais sunkiai įveikiama. Sutikta rusų dviratininkų grupė teigė, jog joje buvo įstrigę ~5 dienas, mes jai buvome palikę vos 2.

Keistas atradimas buvo ir tai, kad net mašinoms įveikiamas kalnas pilnai daiktais apkrautiems dviračiams gali būti tiesiog per status.

Rekomendacijos keliautojams

  • Turėkite omeny, kad vasaros metu Gruzijoje (ypač žemumose) yra didžiulis karštis. Mums būnant Tbilisyje, dieną temperatūra net šešėlyje siekė 36 laipsnius. Tokiame karštyje važiuoti yra ypatingai sudėtinga. Aukšyje karštis, žinoma, atslūksta, tačiau net ir 2km aukštyje, saulytėje gali būti pakankamai karšta.
  • Dauguma Tušetijos kelių yra sunkiai įveikiami pilnai apkrautais dviraičiais. Pakilimai yra yptingia statūs, o uolieti keliai neleidžia išsėdėti ant dviračio.
  • Abano perėja pakeliui į Tušetijos regiono centrą Omalo kaimelį yra labai sudėtinga. Nors pakilimas yra vos 25km, tačiau mums jo įveikti per dieną nepavyko, turėjome važiuoti dvi dienas.
  • Pakeliui į Abano perėją, likus ~13km iki perėjos viršaus, yra, praktiškai, vienintelė vieta tarpinei nakvynei – mažas viešbutukas su karštom versmėm. Mums leido apsistoti šalia jo, ant kelio pasistačius palapines.
  • Kelias iš Pšaveli į Omalo yra atidaromas tik gegužės/birželio mėnesiais ir uždaromas spalio/lapkričio mėnesiais. Žiemą Tušetijoje lieka vos keli gyventojai ir ten patekti įmanoma tik su malunsparniu.
  • Nors pagal nagrinėtus informacijos šaltinius, Omalo kaimelyje neturėjo būti parduotuvių, mes radome bent tris. Visos jos įsikūrę žemutiniame Omalo ir nors yra pakankamai miniatiūrinės, tačiau pagrindinių produktų – kruopų bei šiokių tokių koncervų, galima rasti.
  • Omalo kaimelis – labai sparčiai besivystantis. Mūsų buvimo metu, matėme net keletą statomų viešbučių, kaikurie iš jų – pakankamai dideli.
  • Dauguma gruzinų yra labai draugiški, noriai vaišinantys ir padedantys žmonės, tačiau nėra įkyrūs, pavyzdžiui miestelio turguje, kuriame lankėmės, niekas nesikabinėja ir nesiūlo pirkti iš jų (kaip pvz Indijoje)