Apie kelionę

Kelionės prisiminimais ir įspūdžiais dalinasi jos sumanytojas bei organizatorius – Algirdas.

Pradžia

IMG_029Ši kelionė – tai dviejų metų planavimo ir svajojimo rezultatas. Viskas prasidėjo dar 2014 m. ankstyvą pavasarį, kai buvo pradėta rinkti grupė į šią, daugumai, menkai pažintą šalį. Tą kartą, buvo surinktas nemažas susidomėjusių būrelis, išvažiuota į bandomąjį pasivažinėjimą ir, regis, viskas klostėsi sėkmingai tikslo link… Tačiau, atėjus metui pirkti bilietus, didelis būrelis išsibarstė ir, iš norinčių keliauti, likome tik dviese su vienu vaikinuku.

Tai buvo skaudus smūgis ir sunkus pasirinkimas, tačiau, po ilgų svarstymų ir bandymų surasti naujų savanorių kelionei, galiausiai, buvo nuspręsta, kelionę atšaukti. Vietoj Kirgizijos buvo pasirinkta daug artimesnė ir paprastesnė kelionė į Gruziją. Nepaisant sėkmingos kelionės, viduje ir toliau degė ugnelė išvysti tą išsvajotąjį laukinį kraštą, supamą Tian Šanio kalnų. Laikas bėgo, o ugnelė negeso, kol vėl buvo nuspręsta, pamėginti surinkti naują grupę žmonių.

2015 metai prasidėjo nuo aktyvios keliautojų paieškos, kuri iš karto davė vaisių – susirinko daug, šį kartą, tvirtai norinčių ir galinčių keliauti žmonių. Po to, sekė keli bandomieji važiavimai, bilietų pirkimas, na, o visa kita, kaip sakoma, jau – istorija.

Maršrutas

Šios kelionės maršrutas gimė visiškai netikėtai pamačius filmą „The Road From Karakol“, kuriame dviratininkas-alpinistas išsikėlė sau ne eilinį tikslą – dviračiu apvažiuoti Kirgiziją, pakeliui užkopiant į dvi aukščiausias viršūnes. Pažiūrėjus šį filmą, rodoma šalis iš karto sužavėjo savo pribloškiančiu grožiu, tačiau labiau nei bet kas kita, sužavėjo dalis maršruto, kuri vedė palei Uch-Kul upę, supamą stačių uolų, keliu, kuris praktiškai buvo nepravažiuojamas: tarpais užgriuvęs, tarpais išvis neegzistavo. Filme buvo apstu bridimų per upę – kas man visą laiką labai imponavo, stumimosi į sudėtingas įkalnes – kas žadėjo įdomų iššūkį bei fantastinių vaizdų. Kas jau kas, bet viena buvo aišku – tai bus viena sudėtingiausių mano kelionių.

Jubiliejinė kelionė

IMG_196Vienas dalykas, kuris mane džiugino, kai 2014 metais nepavyko iškeliauti į Kirgiziją, buvo faktas, jog Kirgizija taps 10-tąja mano kelione. Esu programuotojas, tad man skaičiai daug reiškia ir norėjosi, šį mažą jubiliejų paminėti ypatingai. Iki šiol buvau keliavęs per daug pasaulio šalių, visos tos kelionės buvo savaip žavios ir ypatingos – vienos labiau, kitos mažiau. Žmonės nuolatos klausdavo – kokia kelionė buvo toji „topinė“? Klausimas į kurį, visada buvo sunku surasti paprastą atsakymą, tad paprastai suskirstydavau jį į kelias dalis: Latvija – nes tai buvo pirmoji kelionė, Islandija – nes tai buvo, savo kraštovaizdžiu, labiausia išsiskyrusi kelionė iš kitų, Altajus – nes tai buvo pati gražiausia kelionė ir Indija – nes tai buvo sudėtingiausia kelionė. Su nekantrumu laukiau ką atneš Kirgizija, paslapčia tikėdamas, jog ji taip pat, bent kuria nors prasme pateks į tą topinių kelionių sąrašą.

Kelionės eiga

Iš Lietuvos išskridome liepos pabaigoje. Skrydis buvo Turkijos avialinijomis per Stambulą ir truko, viską sudėjus apie 8 valandas, kas pridėjus laiko persukimą, reiškė, jog išskridus vidurdieny, Biškeke (Kirgizijos sostinėje) nusileidome vidury nakties. Čia mūsų jau laukė užsakytas mikroautobusas, į kurį susikrovę daiktus pajudėjome į 400 km kelionę savo pradžios taško – Baetov kaimelio link. Jį pasiekti prireikė beveik 10 val. kratymosi įvairios kokybės keliais.

IMG_097

Pirmosios kelios dienos mynimo buvo didelis kilimas nuo 1,8km aukščio į 3,6km aukščio perėją. Be didesnės aklimatizacijos, vis dar jaučiant nuovargį po sunkios kelionės lėktuvu bei mikroautobusu, tai buvo didelis iššūkis, tačiau jis leido susipažinti su šia šalimi ir buvo tarsi „demo“ versija to, kas mūsų laukė ateityje. IMG_237Kelias buvo vienišas žvyrkelis, vinguriuojantis kalnų šlaitais, už savęs paliekantis neaprėpiamus slėnius, su tolyje baltuojančiomis kalnų viršūnėmis. Iš karto supratome, jog civilizacijos teikiamų malonumų šioje šalyje matysime nedaug.

Ketvirtoji ir penktoji dienos buvo trumpas sugrįžimas į lietuvio akiai labiau priimtinus vaizdus – žvyrkelį ir aukštas kalnų perėjas pakeitė asfaltuoti keliai, o kiek neaprėpiamus tolius pakeitė, vienas paskui kitą einantys kaimai bei miesteliai. Būtent penktosios dienos vidury mes privažiavome savo pirmą ir paskutinį didesnį miestelį – 35 tūkst. gyventojų Naryn’ą. Tai svarbus mūsų kelionės taškas, nes jis reiškė – daugiau jokių parduotuvių iki pat paskutinės kelionės dienos. Jame turėjome apsipirkti visai likusiai kelionei, ko pasekoje, išvažiuojant iš miestelio, mūsų, ir taip nelengvų, dviračių svoris pakilo iki 50-70 kg.

Tai buvo kažkas įspūdingo net ir man, įpratusiam minti su dideliu svoriu. Dviratį ne tik, kad buvo sunku atkelti nuo žemės ar su juo užminti į kalną, jį buvo sunku tiek sustabdyti ar tiesiog suvaldyti. Nepaisant to, nuotaikos buvo pakilios. Kaimai po truputį pradėjo trauktis, o prieš mus atsivėrė toji Kirgizija, į kurią mes išsiruošėme.

IMG_321Tolimesnė kelionė ėjo upių slėniais, karts nuo karto kylant į perėjas, aukščiausia, kurių buvo, iki tol daugumai neregėto – 4km aukščio. Karts nuo karto sutikdavome klajokliniu gyvenimu užsiimančius vietinius, kurie mus pasikviesdavo į savo jurtas, pavaišindavo šviežiai kepta duona bei vietos tradiciniu gėrimu – Kumysu. Tai buvo ypatingo grožio vietos, kurias sunku ir nupasakoti, ir parodyti. Keliaujant tokiose vietose, pasijunti tarsi naujai gimęs, pamiršti rūpesčius ir vargus, laukiančius namie ir pasineri į nesustojantį, nepaliaujantį judėti kelią. Tai jausmas, kai žinai, jog kiekviena nakvynė ir kiekviena pravažiuojama vieta yra pirma ir paskutinė tavo gyvenime. Tai leidžia atsipalaiduoti, nes net ir tomis akimirkomis, kai yra labai sunku arba esi sušalęs ir sušlapęs, nuo visą dieną lijusio lietaus, supranti, jog rytoj bus nauja diena – tai kas buvo vakar, bus likę praeityje, tavo paties pasakojimuose bei prisiminimuose. Taip keliaujant nesunku suprasti kodėl kirgizams iki šių dienų, klajoklinis gyvenimas kelia šiltus jausmus.

Nuotykių taip pat netrūko, turėjome konfrontaciją su vietiniais reindžeriais, prižiūrinčiais nacionalinį parką, turėjome lietaus ir turėjome sniego, turėjome kopimą į ledyną bei turėjome nesuskaičiuojamą galybę upių, kurios savo lediniu vandeniu, pastodavo mums kelią – viena kurių buvo net 50 m. pločio. Turėjome bekelių – jų turėjome daug. To pasekoje turėjome ir dviračio stumimo. Jo taip pat turėjome labai daug! Tačiau daugiausia ko turėjome, tai ypatingo grožio vaizdų bei geros nuotaikos. Praktiškai visos dienos priversdavo Kirgiziją pamilti vis labiau, o kiekvienas vakaras atnešdavo džiaugsmingą įspūdžių aptarimą šalia verdamos vakarienės.

Kelionę užbaigėme nusileisdami nuo kalnų į Karakol miestelį, iš kurio tuo pačiu mikriuku grįžome į Biškeką ir parskridome namo. Palikti Kirgiziją buvo labai sunku ir esu tikras, jog nors ji mus išmokė daug naujų dalykų, leido save pažinti iš naujo ir naujai įvertinti savo galimybių ribas, tačiau sugrįždami namo, joje palikome dalelytę savęs. Galbūt dėl to, kiekvienas šios kelionės prisiminimas dar ilgą laiką išliks toks svarbus.

Reziume

Kelionės skaičiai: mynėme 29 dienas (iš jų 3 buvo paskirtos poilsiui), numynėme vos 788 km, iš kurių, turbūt 50% stūmėmės, nes bendras kelionės pakilimas ~12 km – tas pats kas nuo jūros lygio užvažiuoti į Everestą 1,5 karto.

Tačiau skaičiai yra tik dalis istorijos. Dabar noriu sugrįžti prie to anksčiau aptarto klausimo apie „topines“ keliones. Kirgizija, iš tikrųjų, viską smarkiai supaprastino, nes dabar turiu vieną ir konkretų atsakymą į klausimą, kuri kelionė buvo „topinė“? Atsakymas – Kirgizija. Tai buvo pati įspūdingiausia, pati sudėtingiausia ir pati gražiausia kelionė. Esu tikras, kad tiek aš, tiek ir mano bendrakeleiviai nepamiršime jos iki savo dienų pabaigos ir, kad dar ilgai naktimis sapnuose sugrįšime ten, kur pildosi viltys ir svajonės…

IMG_272